vienija postmodernizmą ir šiuolaikinę žiniasklaidą? Abi sąvokas labai
sunku apibrėžti (beveik neįmanoma), patys reiškiniai be galo dinamiškai
besivystantys ir nenuspėjami, o sukuriami rezultatai itin
kontraversiški. Tačiau kokia ji, ta postmodernioji šiuolaikinė
žiniasklaida? Kuo ji mums svarbi? Kokiais pavidalais galime išvysti šį,
kartais nebesuvokiamai metamorfuojantį fenomeną, Lietuvoje?
bruožų – žiniasklaidos kontrolė ir viešosios erdvės nukreipimas į
propagandinio turinio kūrybą. Tuo tarpu demokratinių režimų varomoji
jėga, bent jau teoriškai yra visiškai priešinga – laisvas ir nevaržomas
žiniasklaidos balsas. Vis dėlto tai tik teorija, kurią neigia praktiką
lemiantys pašaliniai veiksniai, o pastarųjų dešimtmečių kontekste
pagrindinis, iš jau minėtų - finansinis interesas. Šiuolaikinė
žiniasklaida yra galinga komercinė industrija, savo turiniu
generuojanti milžinišką pelną ją remiančioms interesų grupėms (nuomonės
formavimas, įvaizdžio ar palankių stereotipų kūrimas ir panašios
rinkodaros priemonės pritraukia neįtikėtinus finansinius srautus).
Kartu ji turi visišką viešosios informacijos monopoliją (realiai
sprendimus priimantys politikai beveik neturi galimybių tiesiogiai
visuomenei pateikti su tais sprendimais susijusios informacijos – ji
piliečius pasiekia tik redaktorių kruopščiai „patikrinta ir ištaisyta“).
nuomonę reprezentuojančios struktūros tampa politinio gyvenimo
organizavimo priemone ir natūraliai transformuojasi į lygiavertę, o
kartais net pranašesnę politinės scenos veikėją už pačias politines
partijas. Kita vertus būtų naivu tikėtis, kad disponuodama tokiais
galingais svertais ji liktų pasyvia stebėtoja. Lygiai taip pat neverta
rimtai žiūrėti ir į politines jėgas, kurios deklaruoja siekius grąžinti
žiniasklaidą į informacijos skleidėjo vaidmenį. Todėl iš vienos pusės,
žiniasklaida pati kuria politines jėgas, vis labiau besiveržiančias į
politinį gyvenimą, o iš kitos pusės, politinės partijos siekia plėsti
ryšius su visuomenės informavimo struktūromis – juk galų gale šiandien
ne taip svarbu, ką nuveiki, kur kas svarbiau yra tai ką apie tave
parašo.
Pastarieji 3-4 metai Lietuvoje išsiskyrė intensyviu svarbiausių
žiniasklaidos priemonių perėjimu į didžiųjų verslo grupių rankas. Per
keletą metų didieji koncernai „išsidalijo“ stambiausius komercinius
televizijos kanalus, spaudos leidinius, keletą didelių informacinių
internetinių portalų. Šitaip dar labiau susikristalizavo atskirų
žiniasklaidos grupių politinės pakraipos. Tad visuomenės informavimo
erdvė tapo nuolatinių tarpusavio batalijų lauku.
Apogėjų ši kova pasiekė „Leo LT“ kūrimo metu, tačiau į šios visiem
gerai žinomos istorijos detales gilintis nenoriu. Vis dėlto kova
žinaisklaidos fronte toli gražu nebuvo baiga. Prieš rinkimus į Seimą
buvo žengta netgi šiek tiek toliau: viena žiniasklaidos atstovų grupė
nusprendė tapti politiniu vienetu ir akimirksniu sulaukė neįtikėtino
tautos palaikymo. Valinsko pasirodymas Lietuvos politinėje padangėje iš
esmės sukūrė visiškai naują precedentą, rodantį, kad tolimesnei
žiniasklaidos inkorporacijai į valstybės valdžios struktūras jau
nebeliko jokių vertybinių, moralinių ar dar kokių nors, šį procesą
ribojančių veiksnių.
Taip, tokiame chaose, kuriame dar labiau viską supainioja vis
gilėjanti ekonominė krizė, belieka laukti ateinant naujo mesijo. Tad po
Pakso, Uspaskicho ir Valinsko į pirmąjį planą įžengė Vitas Tomkus. Dar
2004 metais šis veikėjas yra patyręs fiasko prezidento rinkimuose,
tačiau šįkart Lietuva kur kas labiau išbalansuota, todėl galbūt dar
labiau linkusi priimti naujus gelbėtojus. Be to, naujoji strategija,
kuria šįkart remiasi V. Tomkus, atrodo kur kas nuoseklesnė ir labiau
apgalvota. Kauno „Žalgirio“ gelbėjimas, „visuomeninio“ judėjimo
būrimas, skverbimasis į dar iki šiol nesusitepusią internetinės erdvės
nišą – tai kruopščiai apgalvoti ir gana efektyvūs veiksmai, galbūt
užtikrinsiantys tiesiausią kelią į krizės iškankintas piliečių širdis.
2011 metais numatoma ne tik krizės pabaiga bei Europos krepšinio
čempionatas, bet ir savivaldybių tarybų rinkimai - bene geriausia
įmanoma repeticija naujai susikūrusiai politinei partijai prieš
žengiant į parlamentą… Gali būti itin įdomūs metai.
O pabaigai dar šiek tiek apie postmoderniosios žiniasklaidos, arba
kitaip, masių žiniasklaidos fenomeną. Vienas pagrindinių jos bruožų
yra tas, jog generuojama informacija jau yra nebe diskusijų, o
visuotinės tiesos objektas. Masė nesugeba atskirti melo, priešintis ir
kritikuoti. Masę sudarantys individai neturi aiškių vertybinių
nuostatų, tad yra lengvai paveikiami išorės jėgų, tokiu būdu, kokiu reikia.
Šių dienų žiniasklaida yra postmodernizmo intoksikuotos visuomenės
vystymosi rezultatas. Tačiau nenorėčiau visiškai suabsoliutinti masės
fenomeno. Visuomenėje kyla vis daugiau nepasitenkinimą išreiškiančių
balsų: kai kurie iš jų tik deklaratyvūs, tačiau kiti - tvirti ir
nuoseklūs. O tai, kad žiniasklaida dar nėra pagrindinė šalies valdžia
puikiai iliustruoja faktas, jog pasitikėjimo reitingai turi tendenciją
nenumaldomai leistis žemyn. Belieka viltis, kad šie maži šviesos
spindulėliai sugebės sukurti pakankamai svarią opoziciją, galinčią
atsverti tą „vieną, neklystančiai teisingą“ nuomonę.
Kodėl ekonomikos “stimuliavimas” neveikia?
2009-04-08
Lietuvos televizijos sekmadieninėje pokalbių laidoje “Savaitė” viešėjusi europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė dar kartą pabandė paremti, pastarosiomis dienomis kiek neslopusią, tačiau krizės įsisiūbavimo pradžioje itin ryškiai skambėjusią poziciją, jog vienintelis kelias išsaugoti ekonomiką yra užtikrinti pajamų srautų iš valstybinio sektoriaus į atvirą rinką apimtis, kitais žodžiai tariant, skolintis kiek tik įmanomą ir viską mes į rinką. Tačiau kokį trumpalaikį ir ilgalaikį efektą gali užtikrinti šie, ypač kairiųjų politinių jėgų akcentuojami veiksmai, ir kodėl ši strategija, kurią jau išbandė JAV ir Didžioji Britanija, dar nekur nesustabdė ekonomikos griūties?
Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforiškos spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.
O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojai). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendravardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) - visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Barracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?
Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.
Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai žinoma dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).
Praėjo vos keletą mėnesių po didžiausio pastarųjų dešimtmečių energetinio šoko Europoje, kai dėl politinių/ekonominių nesutarimų tarp Rusijos ir Ukrainos, beveik visa centrinė Europa buvo priversta kęsti dujų badą. Pačiame šios dujų krizės įkarštyje nebebuvo aišku, kas už ką atsakingas, vieni Europos poliniai lyderiai kalbėjo su Ukrainos, kiti su Rusijos, treti su “Gazprom” atstovais, o tai tik dar kartą atskleidė vis grėsmingesnės Europos dezintegracijos, derybose su Rusija reiškinį (pirmieji rimti susiskaldymo požymiai pasirodė Rusijos ir Gruzijos konflikto vertinime). Visgi šalčio sukaustyta Europa labai garsiai ir aiškiai (mušamas žvėris taip dažniausiai ir elgiasi) pabrėžė “Nabucco” dujotiekio (dujotiekio, kuris nekirsdamas Rusijos teritorijos tiektų dujas Europai iš Kaspijos regiono per Azarbaidžianą) svarbą.
Tačiau Europa ir dar kartą parodė, kad yra linkusi pamiršti išmoktas pamokas, šios savaitės pradžioje buvo paskelbtas atnaujintas prioritetinių ES energetikos projektų sąrašas, iš kurio “Nabucco” buvo pašalintas. Akivaizdu, kad labiausiai džiaugėsi kolegos iš rytų, va kaip jie džiaugėsi:
Ir visgi rusų žiniasklaidoje pateikiami argumentai apie “Nabucco” ekonominį neatsiperkamumą yra abejotini. Šių metų sausį Azarbaidženo prezidentas Ilham Aliyev užtikrino, kad įgyvendinus “Nabucco” projektą vien Azarbaidžėnas galėtų dujų gavybą padidinti mažiausiai dvigubai, didžiąja dalimi nepriklausomų tarptautinių ekspertų vertinimų, šis teiginys yra patvirtinimas. To iš esmės pradžiai pakaktų, be to, jau esant dujotekiui galima būtų kalbėti apie dvejopą jo tolimesnę plėtrą, iš vienos pusės, prie jo greičiausiai prisijungtų tas pats “Gazpromas”, iš kitos, galima būtų pradėti derybas su Iranu. Patikimumu ši šalis tikrai nespinduliuoja, tačiau tenka liūdnai konstatuoti, kad jau geriau du skirtingi neprognozuojami šaltiniai, negu vienas.
Visgi pastarosios hipotetinės mintys lieka labiau viltingos, nei realios. O štai “Nord stream” ir “South stream” dujotekiai, stumiami “Vieningosios Gazprom Rusijos” jau įgauna pagreitį.
Ir tikrai negalime tvirtinti, kad mūsų kaimynams iš rytų reikia labai daug pastangų jiems išjudinti, ne ką mažesnį indelį įneša ir kai kurios Europos Sąjungos šalys, visiškai pamiršdamos vieningos ES energetinės politiko idėjas. Pagrindinė “Nord stream” lobistė Angela Merkel jau pasiekė savo tikslų, ir šiuo šablonu galės puikiai pasinaudoti “South stream” idėjininkas Europoje Silvio Berlusconi bei draugai: Serbija, Vengrija, šveicarija, Bulgarija. Patirties ypač prireiks apraminant panašias į Estų ir Lenkų pretenzijas, dėl ekologinių pažeidimų, pradedančią kelti Ukrainą, kuriai priklausančiu Juodosios jūros dugnu ir yra planuojamas tiesti “Pietų srautas”. Belieka retoriškai klausti, kokie yra galimi šių procesų padariniai. Žemėlapyje radonai pažymėjau valstybes, kurios lengvai gali būti atribotos nuo Rusijos gamtinių išteklių, nenutraukiant tiekimo į vakarų Europą.
Tai mažų mažiausiai gąsdina. Ir du Rusijos ypatumai šias niūras prognozes tik dar labiau sustiprina:
- Rusijos užsienio politikos prerogatyvos (čia puikiai tinka mano dažnai vartojama sparnuota Putino frazė: “Rusija natūraliai turi pretenzijų į tam tikrus aplinkinius regionus”) ir galimas politinis spaudimas;
- Senkantys dujų resursai. Pastarųjų metų tendencijos Rusijoje žymi vis didesnes energetinių resursų importo apimtis, o atokiausių šalies regionų įsisavinimas dėl krizės beveik visiškai sustojo, taigi kam prioritetą skirs “matuška” Rusija, kai “kraneliai” fiziškai ištuštės?
Obamos fenomenas Grybauskaitės pavidalu
2009-03-11
Obama ir Grybauskaitė:
vienas jau išrinktas, kitai liko keletas mėnesių. Dėl
Grybauskaitės pergalės beveik nebelieka abejonių, atrodo tuo jau
patikėjo ne tik kai kurios partijos ar žiniasklaidos priemonės,
bet ir lažybų bendrovės: santykis už Grybauskatės pergalę
tiesiog niekingai mažas – vos 1,1.
Kodėl
juos gretinu? Tikrai ne dėl išvaizdos, ar kalbėjimo manieros, yra
kur kas subtilesnių, tačiau ne mažiau svarbių panašumų, iš
kurių norėčiau išskirti:
-
Visuomenės
reakciją ir susitelkimą; -
Neprognozuojamą
užsienio politiką.
Tai
kas vyko ir kažkuria prasme vis dar tebevyksta JAV, įgavo
Obamamanijos pavadinimą. Visos visuomenės grupės įsitraukė į šį
spektaklį, o Obamos garbinimo virusas išplito visame pasaulyje.
Dabar jau nebelieka abejonių, kad didžiausią įtaką tam turėjo
iki smulkmenų nušlifuota Baracko kalba, kurios turinyje nesunku
atrasti geriausių visų laikų politinės scenos oratorių frazių
(M.L.Kingo, W.Churchillo), bei tobula viešųjų ryšių sistema,
formuota atsižvelgiant į geriausius komercinius analogus. Tačiau
net ne tai yra svarbiausia. Pačia aktualiausia rinkiminės
kampanijos tema tapo ekonominio collapse‘o
grėsmė, o Obama, kalbėdamas PAPRASTAM piliečiui ilgainiui įdiegė
mintį yes, we can.
Deja, šis mesijas greičiausiai net nepriartės prie žadėto
ekonominio stabilumo, ir šią nuojautą tik dar labiau sustiprina
pastarųjų dienų pranešimai apie virtines bankrotų, beviltiškai
atsakančių Obamai: no, we can't.
Lietuva
nėra kitokia, mūsų ekonominė situacija tokia pat dramatiška, ir
tokios pačios viltys yra siejamos su naujuoju šalies vadovu.
Beveik neabejoju, jog išvysime net
ir tam tikras Grybauskamanijos simbolius. Visgi, viltis, kad Dalia
išspręs visas šiandien šalį kamuojančias problemas, nuo
besitraukiančių investicijų ir finansų rinkos nelikvidumo iki
neefektyvios mokesčių sistemos ir korupcijos, yra mažų mažiausia
nepagrįsta. Kai kurios problemos tiesiog per daug globalios, kitoms
ji neturės konstitucinių galių. Susižavėjimas Obama po truputį
slūgsta, bus įdomu stebėti, kaip keisis
visuomenės apklausų rezultatai praėjus šimtui dienų po
lietuviškųjų rinkimų.
Dar
didesnių klausimų sukelia užsienio politikos tema. Obamos
nepatyrimas šioje srityje buvo pagrindinis šio kandidato trūkumas,
tačiau opesnių problemų iškėlimas ir Joe Bideno paskyrimas šią
temą rinkiminės kampanijos metu visiškai nuslopino. Daugelis tikėjosi ilgalaikio JAV tarptautinės
politikos kurso pratęsimo, tačiau pirmosios savaitės tiesiog
šokiravo. Diplomatinis siaubas santykiuose su Didžiąja Britanija,
flirtavimas su Rusija ir strateginės partnerystės Rytų Europos
šalių išdavimas apstulbino visus be
išimties , net ir pačią
Rusiją.
Valdo
Adamkaus indėlis kuriant Lietuvos tarptautinės politikos gaires
buvo itin didelis. Aukojant kai kuriuos pragmatinius šalies
įvaizdžio aspektus, buvo nuosekliai plėtojami ryšiai su
demokratiniais judėjimas, Putino žodžiais tariant, „Rusijos
interesų zonoje“. Na, o kaip Grybauskatė? Mažų mažiausiai
neprognozuojama, o technokratiška šios vadovės prigimtis, ir KGB
šešėliai biografijoje stiprina jausmą, kad užsienio politika
gali tapti netgi labai nenuspėjama.
Tačiau
tai viena iš tų situacijų, kai iš tiesų nieko nebegalime
pakeisti, Grybauskatės konkurentai beviltiškai niekingi, ir net
katė maiše kur kas žavesnė už Mazūronį ant maišo…
Praėjo daugiau nei vieneri metai po paskutiniojo įrašo, tačiau noras rašyti neišnyko. Artimiausiu metu blogą galima bus pasiekti šiuo domenu: www.ignatavicius.eu, o aš jūsų teismui reguliariai stengsiuosi pateikti ekonominių ir politinių procesų analizes ir asmenines įžvalgas, tikiuosi ši, labiau koncentruota tematika blogą pavers įdomiu ne tik man pačiam (Lietuvoje ir taip per daug “blogas sau” formato dienoraščių), bet ir jums.
Antirasizmo fenomenas
2008-03-25
Vyksta įdomus
reiškinys, šiek tiek radikalesnis kovo 11-tosios dienos „skinų“ pasirodymas iššaukė kur kas radikalesnius atsakus
garsiai kviečiančius mylėti bet kokią spalvą, bet kokias pažiūras, kitaip
tariant judėjimas „visi skirtingi – visi lygūs“ įgavo tikrąjį pagreitį.
Miestus aplipdė
socialinėm reklamom „viena rasė- žmonių rasė“ (nors antropologiškai vertinant, nėra vieningos ir tvirtos nuomonės), žiniasklaida pratrūko
smerkiančiais straipsniais, ir išvis, išjudo viskas ir visur, o kaip kitaip,
juk „pažeidžiamos žmonių teisės“. Problema ta, kad pagrindinė teisė yra laisvė,
o tiksliau laisvė rinktis, taigi ar viena, „teisinga“ nuomonė yra pasirinkimas?
Manau, kad
užkirsti kelią bet kokiai diskusijai, šiandieninėje situacijoje, kai realios
grėsmės tebėra tik potencialios, yra mažų mažiausiai neprotinga. Juk kur kas
sunkiau bus diskutuoti, kai šalia nuolatos sukiosis imigrantai, žmonės, kurių jausmus bus taip lengva įžaisti. Imigracija, ir jos sukeliamos
problemos itin akivaizdžios vakarų Europoje. Diskusijos, ir tam tikri namų
darbai, kurie padėtų tų problemų išvengti turi būti daromi jau dabar,
nenurašant visko trumpalaikės ekonominės naudos siekimui, ir visuomenės tolerancijos
ugdymui. Juk akivaizdu, kad geriau, problemos išvengti, negu prie jos prisitaikyti.
Prieš maždaug savaitę,
karštąjį klausimą nagrinėjau diskusijoje su Kauno liberalais. Pristatydami savo
nuomonę jie visi kaip vienas šaukė: „mūsų požiūris teigiamas“. Tiesą sakant
taip ir nesupratau, kas ten tokio teigiamo, gal migracija?
Turbūt rizikuoju
būti nepopuliarus, bet esu prieš migraciją. Jau galit apmėtyt akmenimis…
P.S. čia
nekalbėjau apie visiškai nelogiškus išpuolius dėl rasės, tai nėra toleruotina,
ir kertasi su fundamentaliąja morale.
Išeinu, palieku tave… : Vytautas Kernagis
2008-03-15
Šiąnakt “sudie” jis pasakė mums visiems. Tačiau jo gyvenimas, jo darbai, jo charizma dar ilgai liks visų mūsų širdyse. Džiaugiuosi dėl šio didžio žmogaus gyvenimo, be galo liūdžiu dėl jo mirties… Ir dar, Būtina pamatyti: dievų žiniasklaidos įrašas
Žalgiris - Olimpiakos
52 - 62
Visiškai beviltiška - dar visko gali būti
Liūdesys ir nusivylimas - džiaugsmas
Lyginti galima daug ir įvairiapusiškai, galima tiesiog konstatuoti faktus, ar pateikti plačias jų analizes. Galima daug, o nesinori nieko… Norisi tik šaukti, lieti emocijas, nekęsti visų, kurie dėl to kalti. Bet tyliu… tyliu, nes nėra ką kaltinti. Teisėjai? Sirgaliams tai buvo pirmasis ir vienintelis variantas savo įniršiui išmesti, bet… Ne jie prarado svarbius kamuolius, ne jie prametė gerus metimus, ne jie ėmėsi iniciatyvos ten kur to daryti akivaizdžiai nereikėjo - žalgirio žaidėjai padarė visus tuos neleistinus dalykus…
O tas žalgirio logotipas šio blogo viršuje ir niūrios jo spalvos šiandien iš grynai stilistinės prasmės įgavo tam tikrą moralinį atspalvį - žalgirio fanams tai dar vienas gedulas, dar viena sudaužyta viltis.
Na ką gi, gerbiami sporto mėgėjai, lauksim kito sezono. Turim ką turim…
Kaunietis apturėjo gerą progą turėti gerą laiką MEP’o tarpinėje sesijoje Klaipėdoje. Nors išsekimo laipsnis ir dar po vieno savaitgalio pasiekė kritinę ribą, skųstis nesinori. Blyn, juk tam ir esame jauni, ar ne?
Visą dieną politikuoji, vakare trankais po miestą,o naktį… ir vėl politikuoji. Matyt toks jau tas hostelių gyvenimas:
Taigi tuose nakvynės namuose padiskutuota su amerikonu, pietų afrikiečiu, o bene įdomiausia buvo dalintis nuomone su britu- didžiausiu ES skeptiku, kurį kadanors buvau sutikęs. Žinot, po tų pokalbių kiek kitaip pradėjau žvelgti į migracijos poveikį, ją apėmusiosm šalims. Gal ir nėra jau taip gerai, kai 7 iš 8 naujų darbo vietų UK sukuriamos imigrantams…
Paskutinioji naktis - after party… Na ką. Komentarų, gal ir nerekia, užteks nužvelgti mano “išsimiegojusią” fizionomiją pirmadionio ryte. 
O darbo lygis sesijos metu tikrai nenuvylė, ir jei tik nepatingėsime tarpinės sesijos surengti Kaune, turėime rimtai pasistengti, kad tą kartelę peršoktume.
Žodžiu, gero poilsio ir naudingos repeticijos prieš tarptautinę sesiją mišinukas.
Pratęsiant apie “nešališką” žiniasklaidą
2008-03-10
Vsą situaciją jau aprašiau šiame įraše. Taigi šįkart nebūtini jokie komentarai…
P.S. kviestoji Respublikos žurnalistė nepasirodė