Jono Ignatavičiaus blogas

Praėjo vos keletą mėnesių po didžiausio pastarųjų dešimtmečių energetinio šoko Europoje, kai dėl politinių/ekonominių nesutarimų tarp Rusijos ir Ukrainos, beveik visa centrinė Europa buvo priversta kęsti dujų badą. Pačiame šios dujų krizės įkarštyje nebebuvo aišku, kas už ką atsakingas, vieni Europos poliniai lyderiai kalbėjo su Ukrainos, kiti su Rusijos, treti su “Gazprom” atstovais, o tai tik dar kartą atskleidė vis grėsmingesnės Europos dezintegracijos, derybose su Rusija reiškinį (pirmieji rimti susiskaldymo požymiai pasirodė Rusijos ir Gruzijos konflikto vertinime). Visgi šalčio sukaustyta Europa labai garsiai ir aiškiai (mušamas žvėris taip dažniausiai ir elgiasi) pabrėžė “Nabucco” dujotiekio (dujotiekio, kuris nekirsdamas Rusijos teritorijos tiektų dujas Europai iš Kaspijos regiono per Azarbaidžianą) svarbą.

Tačiau Europa ir dar kartą parodė, kad yra linkusi pamiršti išmoktas pamokas, šios savaitės pradžioje buvo paskelbtas atnaujintas prioritetinių ES energetikos projektų sąrašas, iš kurio “Nabucco” buvo pašalintas. Akivaizdu, kad labiausiai džiaugėsi kolegos iš rytų, va kaip jie džiaugėsi:

Ir visgi rusų žiniasklaidoje pateikiami argumentai apie “Nabucco” ekonominį neatsiperkamumą yra abejotini. Šių metų sausį Azarbaidženo prezidentas Ilham Aliyev užtikrino, kad įgyvendinus “Nabucco” projektą vien Azarbaidžėnas galėtų dujų gavybą padidinti mažiausiai dvigubai, didžiąja dalimi nepriklausomų tarptautinių ekspertų vertinimų, šis teiginys yra patvirtinimas. To iš esmės pradžiai pakaktų, be to, jau esant dujotekiui galima būtų kalbėti apie dvejopą jo tolimesnę plėtrą, iš vienos pusės, prie jo greičiausiai prisijungtų tas pats “Gazpromas”, iš kitos, galima būtų pradėti derybas su Iranu. Patikimumu ši šalis tikrai nespinduliuoja, tačiau tenka liūdnai konstatuoti, kad jau geriau du skirtingi neprognozuojami šaltiniai, negu vienas.

Visgi pastarosios hipotetinės mintys lieka labiau viltingos, nei realios. O štai “Nord stream” ir “South stream” dujotekiai, stumiami “Vieningosios Gazprom Rusijos” jau įgauna pagreitį.

Ir tikrai negalime tvirtinti, kad mūsų kaimynams iš rytų reikia labai daug pastangų jiems išjudinti, ne ką mažesnį indelį įneša ir kai kurios Europos Sąjungos šalys, visiškai pamiršdamos vieningos ES energetinės politiko idėjas. Pagrindinė “Nord stream” lobistė Angela Merkel jau pasiekė savo tikslų, ir šiuo šablonu galės puikiai pasinaudoti “South stream” idėjininkas Europoje Silvio Berlusconi bei draugai: Serbija, Vengrija, šveicarija, Bulgarija. Patirties ypač prireiks apraminant panašias į Estų ir Lenkų pretenzijas, dėl ekologinių pažeidimų, pradedančią kelti Ukrainą, kuriai priklausančiu Juodosios jūros dugnu ir yra planuojamas tiesti “Pietų srautas”. Belieka retoriškai klausti, kokie yra galimi šių procesų padariniai. Žemėlapyje radonai pažymėjau valstybes, kurios lengvai gali būti atribotos nuo Rusijos gamtinių išteklių, nenutraukiant tiekimo į vakarų Europą.

Tai mažų mažiausiai gąsdina. Ir du Rusijos ypatumai šias niūras prognozes tik dar labiau sustiprina:

• Rusijos užsienio politikos prerogatyvos (čia puikiai tinka mano dažnai vartojama sparnuota Putino frazė: “Rusija natūraliai turi pretenzijų į tam tikrus aplinkinius regionus”) ir galimas politinis spaudimas;
• Senkantys dujų resursai. Pastarųjų metų tendencijos Rusijoje žymi vis didesnes energetinių resursų importo apimtis, o atokiausių šalies regionų įsisavinimas dėl krizės beveik visiškai sustojo, taigi kam prioritetą skirs “matuška” Rusija, kai “kraneliai” fiziškai ištuštės?

patiko (0)

Rodyk draugams