Jono Ignatavičiaus blogas

Vsą situaciją jau aprašiau šiame įraše. Taigi šįkart nebūtini jokie komentarai…

P.S. kviestoji Respublikos žurnalistė nepasirodė

Prieš maždaug savaitę sužinojau, apie tai jog, mane atrinko atsovauti Lietuvai mokomajame europos parlamente (simuliacijoje) vyksiančiame Stokholme. Kažkodėl iškart buvau perspėtas, kad reikia rasti remėjus, bet tai “tipo” neturėtų būti labai sunku… Taip ir prasidėjo:
Kauno savivaldybės švietimo skyrius - NE
Kauno savivaldybės užsienio reikalų skyrius - NE
Mokykla - NE (99%)
JTBA - NE
Švietimo ministerija - bene paskutinė viltis

Tad supratau ką, jau aprašytoje konferencijoje, turėjo galvoje Adomėnas sakydamas, kad Lietuvoje tiesiog nėra finansų papildomų gabumų turintiems vaikams…
Taigi, atstovauti Lietuvai gali tekti ir už savo pinigus… Sumokėsiu, bet… O ką daryti tiems, kurie turi neeilinių gabumų mene, tiksliuosiuose moksluose, ar kitur? Tenkintis mokinio krepšeliu, ar būti tiesiogiai priklausomiems nuo tėvų piniginės? Reikia reformų ir kuo skubiau!!!

O čia senas geras paveiksliukas, jei kas nematėt…

Ką gali reikšti skmabutis ir pusės valandos kamantinėjimas ieškant kompromatų? Ogi tai, kad kitą dieną “Respublika” apie tave parašys. Na paraše ne apie mane, bet apie mūsų organizacijos (jkl) renginį - kiekvieno mėnesio pradžioje rengiamą jaunimo susitikimą ir diskusiją su Kauno miesto meru. Štai tas “lobis”. Akyvazdžiausias šio straipsniuko motyvas yra “pavaryti”, jokios publicistikos čia nėra. Ir vsai dzin visi argumentai kuriais bandėmę pagrįsti, kodėl šis renginys vyksta būtent berneliuose, ir visai dzin, kad Andrius yra tik dalyvis bet ne organizatorius. Juk kai turėjome tik idėją, nieks nenorėjo priimt, ir dar vaišint svečius. Sutiko tik Berneliai.

Šiandien kaiptik įvyks dar vienas susitikimas, 18.00 val. Bernelių užeigoje, Donelaičio gatvėje. Ateikit ir pamatysit kas ten vyksta. Blyn, kartais tikrai užknisa visa ta priešiška pokyčiams aplinka kurioje gyvename. O keisti tikrai yra ką…

Diskutuodamas apie žmogaus egzistenciją, jo poreikius, kitų
žmonių svarbą kiekvienam individui dažnai susiduriu su sąvoka individualumas.
Tačiau tai vienas iš tų keistų reiškinių (kaip ir tiesa), kurių tiksli
definicija, o dar labiau – suvokimas, tiesiog neįmanomas. Kaip individualumas
susiformuoja, o gal jis yra tiesiog įgimtas?

Kalbant apie individualumą ir šios sąvokos prasmę reikia
įvardinti tam tikras ribas, kurios nors ir būdamos pakankamai kraštutinės, yra
neatsiejamos nuo individualumo. Pirmoji riba, tai John Locke ir jo mintis apie
žmogų, kaip tuščią popieriaus lapą, kurį formuoja patirtis. Ši teorija pateikia
individą kaip visišką savo aplinkos atvaizdą, kuriame įsirėžia stipriausi
išgyvenimai ir emocijos. Pagrindinis šioje vietoje man kylantis neaiškumas yra
žmonijos progreso kilmė. Ar būdami tik vieni kitų veidrodžiais galime sukurti
tai ko dar niekas nėra sukūręs? Žinoma, galima kalbėti apie skirtingą patirties
poveikį skirtingiems individams, ir dėl atsitiktinumų susiformuojančius,
vienodoje aplinkoje egzistuojančių individų, unikalius individualumo bruožus.
Tačiau tai neatsako į klausimą, kas žmogaus individualumo paveiksle nubrėžia
tokius potėpius, kurie sukuria tokių asmenybių kaip Hitleris neginčijama
unikalumą.

Kitoje skalės pusėje, žinoma, turime išskirti žmogaus
įgimtas savybes. Individualumas yra vientisumas, nedalomumas. Tačiau , kiek
kintantis jis yra? Ar naujagimis jau turi konkretų paveikslą, kurio atskiras dalis
išryškina patirtis? Tai taip ir lieka neatsakomais klausimais. Tačiau akivaizdu,
kad identiškomis sąlygomis subedę individai nepasižymėtų tapačiomis
charakterio, mąstymo, elgsenos savybėmis.

Dar daugiau, kaip individualumas turėtų būti pamatuotas, ar
tai kas šiandien yra unikalu, rytoj neturės analogo? Skirtingi atskaitos taškai
neleis suklasifikuoti šios individo savybės, juk individualumą pirmiausiai
lemia asmenybės turima laisvė veikti, o šis, daugiau aplinkos faktorius, tą
nukrypimą nuo vidurkio (individualumą), gali visiškai sumažinti. Tokioje
aplinkoje masė yra absoliučiai virš asmens.

Ir visgi, visais analizuotais aspektais tenka likti prie
kompromisinių variantų. Žinoma, kiekvieno žmogaus mąstymas yra unikalus ir
įgimtas, tačiau duomenys, kuriuos jis apdoroja yra sukaupti egzistuojant, todėl
negalim išskirti nei vienos konkrečios individualumo kilmės krypties. Lieka
pripažinti, kad individualumas yra varomoji žmonijos raidos proceso dalis, o
patį jį lemiantys faktoriai per daug įvairiapusiški, kad būtų visi įvardinti. Atsitiktinumas,
lemtis, laimė ir dar kas tik nori…

O tai tiesiog daina, nežinau kaip, bet man ji tiesiog siejasi su analizuota tema:

Ketvirtadienį Kaune įvyko pirmoji
“vardan Lietuvos” (dešiniųjų politinių jėgų susivienijimas, teoriškai
vardan bendrų tikslų, praktiškai - “prieš rinkimus”, nors jei
kalbėsime apie šiuolaikinę politiką, kurios absoliučiai vienintelis tikslas yra
laimėti, tai beveik nesiskiria) rengta konferencija, kurių ciklas savo
geografija neaplenks nei vieno regiono (panašiai kaip ir prieš rinkimus, nors
kam tas „kaip“…).

Ką gi, šalia visų tų garbių ponų,
visuomenės veikėjų ir šiaip “gerųjų žmonių”, teko garbė pabūti ir
man. Kaip ir įprasta panašaus plauko renginiams, viskas tendencingai prasideda
nuo postringavimų “kaip viskas blogai”, jie greitai pereina į
emocingą, smunkančios lėšų dalies procentais biudžete statistikos dozę iš
žmonių, kurie „nėra valdžioj ir patys tų pinigų skirti negali“. Gaila, kad teko
apturėti progą pabuvoti tik pirmoje konferencijos dalyje, kurioje kalbėta apie
bendrojo lavinimo mokyklas, taigi neišgirdau įspūdingos retorikos apie aukštąjį
mokslą. Nors ir nieko naujo, bet dramos spektaklio siužeto verta Mikėno vizija
apie niūrią Lietuvos ateitį tikrai verta būti išgirsta bent keletą kartų. Ir
visgi, nepaisant visų skambių rinkiminių šūkių, tokių kaip: „švietimas Lietuvoje
atsigaus tik pakėlus mokytojams atlyginimus dešimt kartų“, buvo vienas tikrai
įdomus ir aiškiai problemas identifikavęs lektorius, tai yra Šiaulių Didždvario
gimnazijos direktorius. Pagrindinis jo išsakytų idėjų privalumas yra tai, kad
jos paremtos tiesiogine praktika, administruojant ir matant konkrečią lavinimo
įstaigą. Pabandysiu, perteikdamas tiek savo, tiek jau įvardinto žmogaus mintis
susisteminti į keletą punktų:

1)      Mokytojo
profesijos prestižiškumas nėra tiesiogiai proporcingas jo gaunamam atlyginimui(nors
ir šis faktorius yra be galo svarbus), yra begalė kitų veiksnių, į kuriuos
būtina atkreipti dėmesį.

a)      Mokytojas
nėra įgalus improvizuoti (mokymosi sistemą aiškiai reglamentuoja švietimo
ministerijos programa) ir taip padidinti pateis mokymosi proceso produktyvumą.

b)      Mokytojo
idėja nėra verta dėmesio, ir bet koks novatoriškumas, ypač iš žemiausios ir
kartu svarbiausios švietimo sistemos grandies- mokytojo, yra iškart atmetamas,
taip užkertant galimybę tiesiog sukurti (pvz. neeilinę, eksperimentinę
mokyklą).

2)      Mokykla
atitolsta nuo tiesioginės funkcijos diegti pilietiškumo vertybes. Liberalus,
kosmopolitiškas požiūris į lavinimą tampa vienu iš neigiamų veiksnių, darančių
milžinišką įtaką visoms su švietimu susijusioms problemoms.

a)      Mokykla,
kuri nesugeba įskiepyti patriotiškumo, pilietiškumo, kartu išugdo asmenybes,
kurios nesugeba savęs identifikuoti Lietuvos piliečiais. Tokia mokykla paruošia
gaminį, kuris priklausomai nuo kokybės yra perduodamas arba tolesniam
tobulinimui (aukštojo lavinimo mokyklos) ar vartojimui (darbo rinka, neretai
užsienio). Tai nėra pilnaverčiai tautos vienetai, tai atskiros ląstelės,
niekaip nesudarančios vieno, klestinčio organizmo. O šios problemos sprendimo
būdų tiesiog begalė, nuo privalomo valstybinio himno prieš pamokas, iki plačios
svarbiausių tautai istorinių datų analizės ir skatinimo didžiuotis savo tautybe
visokeriopomis priemonėmis. Ir tam tikrai nepasitarnauja įvairūs, net iš „dieviškųjų
tėvelių“ per valstybines šventes girdimi tuščiažodžiavimai apie vietinę
politiką. Juk yra laikas džiaugtis ir yra laikas liūdėti…

b)      Žmogus
nejaučiantis tiesioginio ryšio su Lietuva, negali jausti ir atsakomybės jai. Ir
net, jei išleistumėme begales pinigų gabiausių jaunuolių lavinimui, tai niekaip
neįpareigos jų savo gimtoje šalyje ir pasilikti.  Taip, būtina suteikti išskirtines sąlygas mūsų
genijams tobulėti, tačiau lygiagrečiai jie turi suvokti savo priklausomybę
tautai. Tą pasiekus, negrėstų ir tai, jog genialiausi Lietuvos protai, išvykę
tobulinti savo žinių į užsienį, ten ir pasiliks. Juk Smetonos laikais
svarbiausi žmonės ir buvo užsienio universitetus baigę žmonės, tačiau jie
grįžo, ar grįš šiandienos jaunimas?

 Tų punktų čia galėtų būti dar
daug, Lietuvoje egzistuojanti brandos egzaminų sistema tiesiog apgailėtina, ne
ką geriau reiktų atsiliepti ir apie universitetų finansavimo principus. Tačiau
jau ir taip daug kritikavau. Nenoriu būti totalus nihilistas, o širdies
gilumoje būdamas nepalaužiamas optimistas, tikiu, kad dar po trupučio metų per
tokią valstybei svarbią dieną kaip skirtąją Mindaugo karūnacijai pažymėti
išeisime į gatves pasipuošę tautiniais drabužiais, giedosime tautines dainas ir
didžiuosimės savo bendruomene, tai yra lietuvių tauta. Aš tuo tarpu jau būsiu baigęs vieną iš Lietuvos universitetų ir produktyviai išnaudosiu visą savo potencialą dirbdamas ir kurdamas čia, savo gimtinėje.  Aišku, dar reikia
išlikti… “čia”…

Na kažkas tokio… Ir blogiausia, kad kai prieš Naujuosius
pradėjau, tai taip ir nebaigiu. Būtent dėl to, šis blogas pasidarė toks tingus
(panašiai į tą šuciką) ir retai naujinamas. Žodžiu grįžtam į trasą.
O apkalbėt tikrai yra ką, nuo troleibusuose paskutiniu metu išpopuliarėjusios
kosėjimo pagrindu atliekamos orkestrinės muzikos, iki Seimo ant kurio
paskutiniu metu varoma daug ir tiesiai, bet matyt dar ne pakankamai.

Grįžtant prie tų troleibusų, tai turbūt pastebėjot, kad per kolonėles
pastaruoju metu vis dažniau nuskamba vienokia ar kitokia radijo stotis.
Dažniausiai tai būna žinių radijas, tik gaila, kad per tam tikrų individų
keliamus garso signalus pateikiamos informacijos konteksto suprasti praktiškai
neįmanoma, taigi lieka tik kažkoks bumbėjimas, kuris atvirai kalbant priverčia
tik nervintis. Nors iš kitos pusės troleibusų vairuotojai kiek supratau patys
renkasi ką ten leist (bent kol kas , kai su niekuo nepasirašyta transliavimo
sutartis), taigi ačiū Dievui, kad Kaune mažas nuošimtis rusakalbių vairuotojų
mėgstančių „rūskaja radija priboltika“, fsio būdit charašo karočia.

Dabar jau kaip ir pats metas truputį “užvažiuot” ant mūsų parlamento.
Galima pradėt nuo alkoholio įstatymo, kuris ne tik dar kartą parodė koks seimas
bukas, bet dar ir kokia buka seimo viešųjų ryšių sistema. Ar nors per vieną
visuomeninio informavimo kanalą dar iki Naujųjų ir po jų ką nors tiesiai
šviesiai atstovaujant visą LRS pasakant kas ten bus
draudžiama, o kas ne? Žinoma, kad neišgirdot, aš taip pat. O nuėjęs į lrs.lt ir
pasikeitęs tuos įstatymus visai susipainiojau. Žodžiu prisišiko ir tai ką
padarė tv3 buvo visai normalu. Juk seimas turėjo pirmas viską išaiškint, o
nepalikt tokio smirdančio reikalo analizuot ir taip prasmirdusioms komercinėms
televizijoms. Na apie patvirtintą biudžetą ir takoskyrą tarp jo ir taip
išeskaluotos fiskalinės politikos išvis nekalbėsiu, geriau dar grįšiu truputį
prie Kauno. Reikalas tas, kad arenos reikalai kaip ir juda, tačiau viskas
vykdoma už miesto skolintus pinigus, ir kas blogiausia, kad kandidatai
deputatai seimo nariai nelabai linkę ten prisidėt. Ir visi tie gražūs
straipsniai, kaip ir šiandieninis nutyli  apie tai, jog suinteresuotumas ir
domėjimasis kyla tik iš grynakraujių kauniečių seimo narių, tokių kaip
Starkevičius.  Ir kas blogiausia  seimo užkulisiuose  po truputį
drožiami tokie pagaliai, kad juos įkišus gali Kaunui tekt nei vieno lito iš
vyriausybės negavus areną pasistatyt. Taigi taigi, šitą temą tęsiu ir toliau, o
kol kas einu sveikt.

„Parduoti, parduoti ir dar kartą
parduoti“ - turbūt taip skambėtų garsioji Lenino frazė, jei jis būtų buvęs …
kapitalistas. O jei nepavyksta parduoti to ką sukuri? Pakanka gražaus procentų
ženklo, didelio užrašo „akcija“ ir kitų pompastiškų dalykėlių sukuriančių
vartotojų galvose įvaizdį: „dabar arba niekada“. Taip ir keičiasi sezonų
pavadinimai, tik akcijos niekur nedingsta…

Dar patiklesni vartotojai tampa
nepaprastuoju žiemos švenčių metu. Tuomet ne tik išplečiamos standartinės poveikio
priemonės susijusios su tariamomis nuolaidomis, bet pateikiama ir dar daugiau
„stebuklų“. Pradėkime nuo jau rutina tampančių Kalėdinių dekoracijų, kurios
tiesiog rėkia, kad laikai, kai eglutę puošdavo kūčių vakarą baigėsi dar akmens
amžiuje ir jei esi tikras lietuvis turi apkarstyt visus namų kampus lemputėm
dar lapkričio pabaigoje (patartina bent kelis kartus ryškesnėmis, nei Laisvės
alėjos žibintai). Dar vienas stebuklas – dovanos. Aksesuarai ar antikvarai,
konditerija ar galanterija – iš esmės, bet kas gali tapti dovana. Ir tokiame
kontekste visai rimtai atrodo „Pepsi“ buteliai, suvynioti į šventišką pakuotę
su prierašu „Kalėdinė dovana“, suprask: pirk ir kišk po eglute…

Nesunkiai galima būtų atrasti ir
dar daugiau prieššventiniam „apmąstymų ir susikaupimo“ periodui būdingų, be
galo įdomių reiškinių, kaip pavyzdžiui, televizijos programų asortimentas,
tačiau „aij“, galų gale: „kam rūpi?“. Mano mintys tik dar vienas balsas
tyruose, be to pats esu tos visuomenės dalis, individas, kuris, negali pakeisti
sistemos ir taikosi prie jos, tai yra pats perka ir didina pardavimų apimtis.
Toks gyvenimas…

Pirmiausiai truputis kuklios grafikos

Kauno arena- tai vienas iš šiuolaikinių mitų, apipintas įvairiais, turinčiais ir neturinčiais pagrindo išvedžiojimais. Tokios mistifikacijos labai erzina visą visuomenę, ir žmonių kantrybė vis senka. Ir visgi šiandien yra kažkokia perspektyva, kuri duotų begalinį impulsą visai aplinkinei teritorijai- tai projektas kurį matote kiek aukščiau. Ir visgi, išlieka maža smulkmena, reikia pastatyti arena. Projektas iki naujųjų metų tikrai bus, ir pradinis finansavimas kaip ir 100 procentinis, tačiau išlieka dar nemažai resursų gavimo klausimų. Pasigirsta kalbos apie leidimą plėst veiklą Nemuno saloj. Tai labai diskutuotinas ir išsamių studijų reikalaujantis darbas, nes sala yra unikali, ir negalima jos tiesiog perduoti privačiai iniciatyvai, ir ką mes ten besukurtume turime nepamiršti visų kauniečių interesų bendrąja prasme. Beje, kalbėjau apie potencialų impulsą:

·        Viešbučio vaiduoklio ir aplinkinės teritorijos rekonstrukcija

·        Kitos Nemuno pusės nuindustrializacija, perkeliant KG veiklą į kitą teritoriją, o jos vietoje įkuriant modernų gyvenamųjų namų kvartalą

·        Netgi Akropolio pabaigimas: turgaus aikštės rengimo pabaigimas, garažo įstiklinimas, Karmelitų bažnyčios rekonstrukcija.

·        Aukštybinių pastatų statybos link Šančių (dvynių projektas)

 

Visi jie laukia arenos, ir jei jos nebus, niekam nuo to nepagerės. Tačiau, blogiausiu atveju savivaldybė tiesiog skolinis, nes laukti nebėra ko.

 

Laukite tolesnės informacijos apie Kauno plėtrą, nes žadu priverst save teisint blogo pavadinimą artimiausiu metu.

Iškart pasakau, kad nesu nei didelis euroskeptikas, nei koks
nors federalistas. Tačiau, užtenka pažvelgti į visus vienaip ar kitaip Europos
piliečiams brukamus popierius racionaliu žvilgsniu ir galima drąsiai teigti,
kad tai panašu į nonsensą. Juk liberalios, lygiateisės ir demokratiškos bendros
Europos visuomenės su be galo skirtingais interesais neįmanoma sugrūsti į
vienus rėmus, net ir padidinus jų tamprumą. O blogiausia yra tai, kad didžiausi
rėksniai išsikovoja palankesnes sąlygas taip paneigdami bendrijos narių
lygiateisiškumą. Būtent tai ir atsitiko svarstant naująją Reformų sutarti, kitaip
įvardijant, lietuvių jau kartą džiugiai priimtos Konstitucijos pakaitalą. Geras
pavyzdys Britanija, kuri prikūrė visokių saugiklių neleidžiančių kištis į būtent
jos vidinę teisės sistemą. Bet tai tik viena šalis, ir jos interesai, reikia
nepamiršti, kad kartą Konstitucija nepatvirtinta dėl Prancūzijos ir Nyderlandų
pasipriešinimo. Argi neakivaizdu, kad bet kokia kaina norint priimti tą kvailą
raštą bus beatodairiškai paisoma jų interesų. Todėl ir toliau Nyderlanduose
beveik viskas bus leidžiama, o prancūzai mėgausis neribotomis pinigų
injekcijomis į žemės ūkį. Be visa ko atsisakyta ir plėtros kausimų, ir dar ,
kad nebereiktų to traktuoti kaip Konstitucijos buvo išbraukti punktai dėl himno
ir vėliavos, kurie, matyt, sukelia mažiausiai ginčų. Taigi, negana to, kad buvo
padaryti būtini valdymo aparato pakeitimai, kai kur buvo ir peržengtos ribos
(pvz. prikuriant dar daugiau nereikalingos biurokratijos), be to priimta ir
daug kitų vienas valstybes lygesnėmis nei kitos padarančių nutarimų, ir man tai
yra nesuprantama.

Jau rytoj įvyks renginys, kurio rengimui per pastarąjį mėnesį atidaviau tikrai ne vieną valandą. Tai prevencinė akcija jaunimui “Sportuok aikšteleje”.

Šiandien pateiksiu pastebėjimus, apie tai ką reiktų ir ko nereiktų daryti , darant kažką panašaus:

1. Valstybinės institucijos yra NEPARTINĖS, todėl jei norit eit su jom į konstruktyvų dialogą, nepamirškit įtikint, kad ir jūs esat apolitiški. (sugaišta savaitė)
2. Rengnio datą numatykite tik gerai išanalizavę greta, tuo pačiu laiku numatomus įvykius. (prarasti svarbūs dalyviai, bei galimybė sudalyvauti sarbiame renginyje)
3. Nekelkite didelių vilčių skambindami remėjams, ir stenkitės rasti ne tik tos pačios srities atstovus, o pažvelgti plačiau, svarbu , kad būtų geranoriškas nusiteikimas “duoti pinigus” (nerasta nei viena su sportu susijusi ir bendradarbiauti norinti organizacija, beto dėl pavėlavimo parasta galimybė tartis su kitomis rinkos dalyvėmis, esančiomis kitame veiklos segmente, kaip “Kalnapilis”
4. Griežtai numatykite žmonių atliekamas pareigas (kol kas problemų beveik nepatirta, neskaitant to, jog kai ką teko atlikti ne už tai atsakingiems žmonėms)
5. Dar griežčiau numatykite terminus (kai kurie darbai dėl vėlavimo išvis buvo pašalinti, dirbant greičiau to būtų išvengta)

Kol kas tiek, pasistenksiu parašyt po įgyvendinimo, juk vistiek per patį renginį atsiranda daug nenumatytų niuansų.