Individualumas, kas ir iš kur tai yra?
2008-02-26
Diskutuodamas apie žmogaus egzistenciją, jo poreikius, kitų
žmonių svarbą kiekvienam individui dažnai susiduriu su sąvoka individualumas.
Tačiau tai vienas iš tų keistų reiškinių (kaip ir tiesa), kurių tiksli
definicija, o dar labiau – suvokimas, tiesiog neįmanomas. Kaip individualumas
susiformuoja, o gal jis yra tiesiog įgimtas?
Kalbant apie individualumą ir šios sąvokos prasmę reikia
įvardinti tam tikras ribas, kurios nors ir būdamos pakankamai kraštutinės, yra
neatsiejamos nuo individualumo. Pirmoji riba, tai John Locke ir jo mintis apie
žmogų, kaip tuščią popieriaus lapą, kurį formuoja patirtis. Ši teorija pateikia
individą kaip visišką savo aplinkos atvaizdą, kuriame įsirėžia stipriausi
išgyvenimai ir emocijos. Pagrindinis šioje vietoje man kylantis neaiškumas yra
žmonijos progreso kilmė. Ar būdami tik vieni kitų veidrodžiais galime sukurti
tai ko dar niekas nėra sukūręs? Žinoma, galima kalbėti apie skirtingą patirties
poveikį skirtingiems individams, ir dėl atsitiktinumų susiformuojančius,
vienodoje aplinkoje egzistuojančių individų, unikalius individualumo bruožus.
Tačiau tai neatsako į klausimą, kas žmogaus individualumo paveiksle nubrėžia
tokius potėpius, kurie sukuria tokių asmenybių kaip Hitleris neginčijama
unikalumą.
Kitoje skalės pusėje, žinoma, turime išskirti žmogaus
įgimtas savybes. Individualumas yra vientisumas, nedalomumas. Tačiau , kiek
kintantis jis yra? Ar naujagimis jau turi konkretų paveikslą, kurio atskiras dalis
išryškina patirtis? Tai taip ir lieka neatsakomais klausimais. Tačiau akivaizdu,
kad identiškomis sąlygomis subedę individai nepasižymėtų tapačiomis
charakterio, mąstymo, elgsenos savybėmis.
Dar daugiau, kaip individualumas turėtų būti pamatuotas, ar
tai kas šiandien yra unikalu, rytoj neturės analogo? Skirtingi atskaitos taškai
neleis suklasifikuoti šios individo savybės, juk individualumą pirmiausiai
lemia asmenybės turima laisvė veikti, o šis, daugiau aplinkos faktorius, tą
nukrypimą nuo vidurkio (individualumą), gali visiškai sumažinti. Tokioje
aplinkoje masė yra absoliučiai virš asmens.
Ir visgi, visais analizuotais aspektais tenka likti prie
kompromisinių variantų. Žinoma, kiekvieno žmogaus mąstymas yra unikalus ir
įgimtas, tačiau duomenys, kuriuos jis apdoroja yra sukaupti egzistuojant, todėl
negalim išskirti nei vienos konkrečios individualumo kilmės krypties. Lieka
pripažinti, kad individualumas yra varomoji žmonijos raidos proceso dalis, o
patį jį lemiantys faktoriai per daug įvairiapusiški, kad būtų visi įvardinti. Atsitiktinumas,
lemtis, laimė ir dar kas tik nori…
O tai tiesiog daina, nežinau kaip, bet man ji tiesiog siejasi su analizuota tema:
Rodyk draugams
2008-02-26 10:05
Trečioj pastraipoj parašei "subedę" ;3
Beje, graži daina :3
2008-02-27 15:51
Zmones, esame Dievo Tauta. Ir nepritinka mums nei patriotines valstybiskai-tautines, nei materialistiskai kosmopolitines nuotaikos. O kalbant apie tai kaip uzgimsta fiureriai ir fiureriukai, tai siulyciau atidziau paziureti ir paanalizuoti psichologines peripetijas kai tavo ideologinio krikstatevio "genijus" daiga prakiso ir palyginti su anuo grybu… (nu,- Hitleris :) Tokios sakotos ir kampuotos individualybes kartais savimyliskai pasigauna "neivertinto Genijaus sindroma" :)
2008-02-27 21:17
Tai gal tada Nyčę, Shoponhauerį ir kitus didžius filosofus nurašom kaip eretikus? Žinai, dar negirdėjau rimtų argumentų, kurie įrodytų, kad mąstyti yra žalinga… Taip, aš esu feodalizmo ir monarchijos šalininkas, bet teorija šiuo atveju išvis nepritaikytina praktikai.
2008-02-28 04:56
Taip, gebejimas apdoroti uzfiksuota informacija mums pdeda ivaldyti erdve ir, galiausiai, tapus psichologiskai-ideologiskai savarankiskais evoliuciniais egzemplioriais, jau samoningai bendradarbiaujant kurti zmogiska, kulturini sociuma. Tokie "unikumai" kaip Hitleris, Stalinas, Nytche, ir panasus, nebuvo psichologiskai savarankiski, bet tik tarpininkai-instrumentai… O filosofai isesmes tik tuo ir uzsiima, kad apart sisteminimu, patys sau ir kitiems bando irodyti: vieni, kad Dievas yra, o kiti, kad nera. Taigi- jie netiki. Patikejus ir pasitikint Dievu, t.y. sirdim sava, pakankamai islavinto proto ir vientisai isvystytos samones zmogus, vieninteliu Monarchu ispazista jau tik Ji, Dvasines substinencijos musiski Teva. Kuo labiau mumyse isivyrauja Dvasinio pobudzio energijos-nuostatos, tuo maziau mums bereikia formaliai mastyti, nes dvasine energija yra tamtikru budu saviveikli, asmeniska. Todel tokiame samones lygmenyje jau tereikia,daugiau, tik paziureti ir pamatyti. Butinybe informacija sisteminti islieka.
2010-05-04 12:58
,,Ar būdami tik vieni kitų veidrodžiais galime sukurti
tai ko dar niekas nėra sukūręs?”
Labai graži mintis, tačiau, manau, kad ji nėra pakankamai argumentuota. Žmogus yra kiekvienas išskirtinis ir tuo pačiu panašus į aplinką, nes iš jos kilęs. Todėl žmonijos ,,ekstremumus” galime paaiškinti tuo, kad žmogus paiima iš aplinkos daugiau vienų ar kitų savybių. Tai yra lengvai paaiškinama kombinatoriškai. Rimtesnis argumentas, prieštaraujantis ,,žmogaus - žmonijos veidrodžio” hipotezei galėtų būti, kad žmogus tuo nenori tikėti. Žiauru pripažinti, kad teesi gamtos dalelė, niekuo už save sau nedėkinga. (kažkuo primena religiją, kurios esminis variklis yra noras tiketi).
Toliau plėtojant žmogaus individualumo temą, kyla mintis, primenanti Kanto moralų ir nemoralų elgesį. Butent moralus elgesys (elgesys priseverčiant) formuoja žmogų. Taigi, žmogiškoji valia ir turėtų būti kiekvienos asmenybės variklis. Vargu ar ji gali būti paveldėta, ar išmokta. Nėra ji ir įgimta.. Mistiškai skamba, kad ji iš niekur neatsiranda, bet yra?! Valios neišeina pasverti, ar įvertinti pažymiu, todėl negalima ir palyginti su kita. Taip atsiranda žmogaus savitumo, nelyginamumo rodiklis, kurio negali įvertinti net pats žmogus. Vėl grįžtu prie optimistiško požiūrio, kad žmogus turi savyje kažką nei gauto nei išmokto. Gal tuo tikėti yra viena iš prigimtinių žmogaus savybių?
2010-09-16 07:40
Valia susikomponuoja iš pergalių “skonio” ir iš patirties. Iš pradžių vyrauja tik evoliucinė prievarta, problemos… Išgyventi, pragyventi, atsikovoti vietą po saule ir būtinybė įtvirtinti save tarp gentainių kuo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje. Tyčinis prisivertimas kuo moralesniems poelgiams bei bendrai veiklai, jau yra laisvės pradžia.