vienija postmodernizmą ir šiuolaikinę žiniasklaidą? Abi sąvokas labai
sunku apibrėžti (beveik neįmanoma), patys reiškiniai be galo dinamiškai
besivystantys ir nenuspėjami, o sukuriami rezultatai itin
kontraversiški. Tačiau kokia ji, ta postmodernioji šiuolaikinė
žiniasklaida? Kuo ji mums svarbi? Kokiais pavidalais galime išvysti šį,
kartais nebesuvokiamai metamorfuojantį fenomeną, Lietuvoje?
bruožų – žiniasklaidos kontrolė ir viešosios erdvės nukreipimas į
propagandinio turinio kūrybą. Tuo tarpu demokratinių režimų varomoji
jėga, bent jau teoriškai yra visiškai priešinga – laisvas ir nevaržomas
žiniasklaidos balsas. Vis dėlto tai tik teorija, kurią neigia praktiką
lemiantys pašaliniai veiksniai, o pastarųjų dešimtmečių kontekste
pagrindinis, iš jau minėtų - finansinis interesas. Šiuolaikinė
žiniasklaida yra galinga komercinė industrija, savo turiniu
generuojanti milžinišką pelną ją remiančioms interesų grupėms (nuomonės
formavimas, įvaizdžio ar palankių stereotipų kūrimas ir panašios
rinkodaros priemonės pritraukia neįtikėtinus finansinius srautus).
Kartu ji turi visišką viešosios informacijos monopoliją (realiai
sprendimus priimantys politikai beveik neturi galimybių tiesiogiai
visuomenei pateikti su tais sprendimais susijusios informacijos – ji
piliečius pasiekia tik redaktorių kruopščiai „patikrinta ir ištaisyta“).
nuomonę reprezentuojančios struktūros tampa politinio gyvenimo
organizavimo priemone ir natūraliai transformuojasi į lygiavertę, o
kartais net pranašesnę politinės scenos veikėją už pačias politines
partijas. Kita vertus būtų naivu tikėtis, kad disponuodama tokiais
galingais svertais ji liktų pasyvia stebėtoja. Lygiai taip pat neverta
rimtai žiūrėti ir į politines jėgas, kurios deklaruoja siekius grąžinti
žiniasklaidą į informacijos skleidėjo vaidmenį. Todėl iš vienos pusės,
žiniasklaida pati kuria politines jėgas, vis labiau besiveržiančias į
politinį gyvenimą, o iš kitos pusės, politinės partijos siekia plėsti
ryšius su visuomenės informavimo struktūromis – juk galų gale šiandien
ne taip svarbu, ką nuveiki, kur kas svarbiau yra tai ką apie tave
parašo.
Pastarieji 3-4 metai Lietuvoje išsiskyrė intensyviu svarbiausių
žiniasklaidos priemonių perėjimu į didžiųjų verslo grupių rankas. Per
keletą metų didieji koncernai „išsidalijo“ stambiausius komercinius
televizijos kanalus, spaudos leidinius, keletą didelių informacinių
internetinių portalų. Šitaip dar labiau susikristalizavo atskirų
žiniasklaidos grupių politinės pakraipos. Tad visuomenės informavimo
erdvė tapo nuolatinių tarpusavio batalijų lauku.
Apogėjų ši kova pasiekė „Leo LT“ kūrimo metu, tačiau į šios visiem
gerai žinomos istorijos detales gilintis nenoriu. Vis dėlto kova
žinaisklaidos fronte toli gražu nebuvo baiga. Prieš rinkimus į Seimą
buvo žengta netgi šiek tiek toliau: viena žiniasklaidos atstovų grupė
nusprendė tapti politiniu vienetu ir akimirksniu sulaukė neįtikėtino
tautos palaikymo. Valinsko pasirodymas Lietuvos politinėje padangėje iš
esmės sukūrė visiškai naują precedentą, rodantį, kad tolimesnei
žiniasklaidos inkorporacijai į valstybės valdžios struktūras jau
nebeliko jokių vertybinių, moralinių ar dar kokių nors, šį procesą
ribojančių veiksnių.
Taip, tokiame chaose, kuriame dar labiau viską supainioja vis
gilėjanti ekonominė krizė, belieka laukti ateinant naujo mesijo. Tad po
Pakso, Uspaskicho ir Valinsko į pirmąjį planą įžengė Vitas Tomkus. Dar
2004 metais šis veikėjas yra patyręs fiasko prezidento rinkimuose,
tačiau šįkart Lietuva kur kas labiau išbalansuota, todėl galbūt dar
labiau linkusi priimti naujus gelbėtojus. Be to, naujoji strategija,
kuria šįkart remiasi V. Tomkus, atrodo kur kas nuoseklesnė ir labiau
apgalvota. Kauno „Žalgirio“ gelbėjimas, „visuomeninio“ judėjimo
būrimas, skverbimasis į dar iki šiol nesusitepusią internetinės erdvės
nišą – tai kruopščiai apgalvoti ir gana efektyvūs veiksmai, galbūt
užtikrinsiantys tiesiausią kelią į krizės iškankintas piliečių širdis.
2011 metais numatoma ne tik krizės pabaiga bei Europos krepšinio
čempionatas, bet ir savivaldybių tarybų rinkimai - bene geriausia
įmanoma repeticija naujai susikūrusiai politinei partijai prieš
žengiant į parlamentą… Gali būti itin įdomūs metai.
O pabaigai dar šiek tiek apie postmoderniosios žiniasklaidos, arba
kitaip, masių žiniasklaidos fenomeną. Vienas pagrindinių jos bruožų
yra tas, jog generuojama informacija jau yra nebe diskusijų, o
visuotinės tiesos objektas. Masė nesugeba atskirti melo, priešintis ir
kritikuoti. Masę sudarantys individai neturi aiškių vertybinių
nuostatų, tad yra lengvai paveikiami išorės jėgų, tokiu būdu, kokiu reikia.
Šių dienų žiniasklaida yra postmodernizmo intoksikuotos visuomenės
vystymosi rezultatas. Tačiau nenorėčiau visiškai suabsoliutinti masės
fenomeno. Visuomenėje kyla vis daugiau nepasitenkinimą išreiškiančių
balsų: kai kurie iš jų tik deklaratyvūs, tačiau kiti - tvirti ir
nuoseklūs. O tai, kad žiniasklaida dar nėra pagrindinė šalies valdžia
puikiai iliustruoja faktas, jog pasitikėjimo reitingai turi tendenciją
nenumaldomai leistis žemyn. Belieka viltis, kad šie maži šviesos
spindulėliai sugebės sukurti pakankamai svarią opoziciją, galinčią
atsverti tą „vieną, neklystančiai teisingą“ nuomonę.
Kodėl ekonomikos “stimuliavimas” neveikia?
2009-04-08
Lietuvos televizijos sekmadieninėje pokalbių laidoje “Savaitė” viešėjusi europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė dar kartą pabandė paremti, pastarosiomis dienomis kiek neslopusią, tačiau krizės įsisiūbavimo pradžioje itin ryškiai skambėjusią poziciją, jog vienintelis kelias išsaugoti ekonomiką yra užtikrinti pajamų srautų iš valstybinio sektoriaus į atvirą rinką apimtis, kitais žodžiai tariant, skolintis kiek tik įmanomą ir viską mes į rinką. Tačiau kokį trumpalaikį ir ilgalaikį efektą gali užtikrinti šie, ypač kairiųjų politinių jėgų akcentuojami veiksmai, ir kodėl ši strategija, kurią jau išbandė JAV ir Didžioji Britanija, dar nekur nesustabdė ekonomikos griūties?
Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforiškos spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.
O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojai). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendravardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) - visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Barracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?
Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.
Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai žinoma dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).