Praėjo vos keletą mėnesių po didžiausio pastarųjų dešimtmečių energetinio šoko Europoje, kai dėl politinių/ekonominių nesutarimų tarp Rusijos ir Ukrainos, beveik visa centrinė Europa buvo priversta kęsti dujų badą. Pačiame šios dujų krizės įkarštyje nebebuvo aišku, kas už ką atsakingas, vieni Europos poliniai lyderiai kalbėjo su Ukrainos, kiti su Rusijos, treti su “Gazprom” atstovais, o tai tik dar kartą atskleidė vis grėsmingesnės Europos dezintegracijos, derybose su Rusija reiškinį (pirmieji rimti susiskaldymo požymiai pasirodė Rusijos ir Gruzijos konflikto vertinime). Visgi šalčio sukaustyta Europa labai garsiai ir aiškiai (mušamas žvėris taip dažniausiai ir elgiasi) pabrėžė “Nabucco” dujotiekio (dujotiekio, kuris nekirsdamas Rusijos teritorijos tiektų dujas Europai iš Kaspijos regiono per Azarbaidžianą) svarbą.
Tačiau Europa ir dar kartą parodė, kad yra linkusi pamiršti išmoktas pamokas, šios savaitės pradžioje buvo paskelbtas atnaujintas prioritetinių ES energetikos projektų sąrašas, iš kurio “Nabucco” buvo pašalintas. Akivaizdu, kad labiausiai džiaugėsi kolegos iš rytų, va kaip jie džiaugėsi:
Ir visgi rusų žiniasklaidoje pateikiami argumentai apie “Nabucco” ekonominį neatsiperkamumą yra abejotini. Šių metų sausį Azarbaidženo prezidentas Ilham Aliyev užtikrino, kad įgyvendinus “Nabucco” projektą vien Azarbaidžėnas galėtų dujų gavybą padidinti mažiausiai dvigubai, didžiąja dalimi nepriklausomų tarptautinių ekspertų vertinimų, šis teiginys yra patvirtinimas. To iš esmės pradžiai pakaktų, be to, jau esant dujotekiui galima būtų kalbėti apie dvejopą jo tolimesnę plėtrą, iš vienos pusės, prie jo greičiausiai prisijungtų tas pats “Gazpromas”, iš kitos, galima būtų pradėti derybas su Iranu. Patikimumu ši šalis tikrai nespinduliuoja, tačiau tenka liūdnai konstatuoti, kad jau geriau du skirtingi neprognozuojami šaltiniai, negu vienas.
Visgi pastarosios hipotetinės mintys lieka labiau viltingos, nei realios. O štai “Nord stream” ir “South stream” dujotekiai, stumiami “Vieningosios Gazprom Rusijos” jau įgauna pagreitį.
Ir tikrai negalime tvirtinti, kad mūsų kaimynams iš rytų reikia labai daug pastangų jiems išjudinti, ne ką mažesnį indelį įneša ir kai kurios Europos Sąjungos šalys, visiškai pamiršdamos vieningos ES energetinės politiko idėjas. Pagrindinė “Nord stream” lobistė Angela Merkel jau pasiekė savo tikslų, ir šiuo šablonu galės puikiai pasinaudoti “South stream” idėjininkas Europoje Silvio Berlusconi bei draugai: Serbija, Vengrija, šveicarija, Bulgarija. Patirties ypač prireiks apraminant panašias į Estų ir Lenkų pretenzijas, dėl ekologinių pažeidimų, pradedančią kelti Ukrainą, kuriai priklausančiu Juodosios jūros dugnu ir yra planuojamas tiesti “Pietų srautas”. Belieka retoriškai klausti, kokie yra galimi šių procesų padariniai. Žemėlapyje radonai pažymėjau valstybes, kurios lengvai gali būti atribotos nuo Rusijos gamtinių išteklių, nenutraukiant tiekimo į vakarų Europą.
Tai mažų mažiausiai gąsdina. Ir du Rusijos ypatumai šias niūras prognozes tik dar labiau sustiprina:
- Rusijos užsienio politikos prerogatyvos (čia puikiai tinka mano dažnai vartojama sparnuota Putino frazė: “Rusija natūraliai turi pretenzijų į tam tikrus aplinkinius regionus”) ir galimas politinis spaudimas;
- Senkantys dujų resursai. Pastarųjų metų tendencijos Rusijoje žymi vis didesnes energetinių resursų importo apimtis, o atokiausių šalies regionų įsisavinimas dėl krizės beveik visiškai sustojo, taigi kam prioritetą skirs “matuška” Rusija, kai “kraneliai” fiziškai ištuštės?
Obamos fenomenas Grybauskaitės pavidalu
2009-03-11
Obama ir Grybauskaitė:
vienas jau išrinktas, kitai liko keletas mėnesių. Dėl
Grybauskaitės pergalės beveik nebelieka abejonių, atrodo tuo jau
patikėjo ne tik kai kurios partijos ar žiniasklaidos priemonės,
bet ir lažybų bendrovės: santykis už Grybauskatės pergalę
tiesiog niekingai mažas – vos 1,1.
Kodėl
juos gretinu? Tikrai ne dėl išvaizdos, ar kalbėjimo manieros, yra
kur kas subtilesnių, tačiau ne mažiau svarbių panašumų, iš
kurių norėčiau išskirti:
-
Visuomenės
reakciją ir susitelkimą; -
Neprognozuojamą
užsienio politiką.
Tai
kas vyko ir kažkuria prasme vis dar tebevyksta JAV, įgavo
Obamamanijos pavadinimą. Visos visuomenės grupės įsitraukė į šį
spektaklį, o Obamos garbinimo virusas išplito visame pasaulyje.
Dabar jau nebelieka abejonių, kad didžiausią įtaką tam turėjo
iki smulkmenų nušlifuota Baracko kalba, kurios turinyje nesunku
atrasti geriausių visų laikų politinės scenos oratorių frazių
(M.L.Kingo, W.Churchillo), bei tobula viešųjų ryšių sistema,
formuota atsižvelgiant į geriausius komercinius analogus. Tačiau
net ne tai yra svarbiausia. Pačia aktualiausia rinkiminės
kampanijos tema tapo ekonominio collapse‘o
grėsmė, o Obama, kalbėdamas PAPRASTAM piliečiui ilgainiui įdiegė
mintį yes, we can.
Deja, šis mesijas greičiausiai net nepriartės prie žadėto
ekonominio stabilumo, ir šią nuojautą tik dar labiau sustiprina
pastarųjų dienų pranešimai apie virtines bankrotų, beviltiškai
atsakančių Obamai: no, we can't.
Lietuva
nėra kitokia, mūsų ekonominė situacija tokia pat dramatiška, ir
tokios pačios viltys yra siejamos su naujuoju šalies vadovu.
Beveik neabejoju, jog išvysime net
ir tam tikras Grybauskamanijos simbolius. Visgi, viltis, kad Dalia
išspręs visas šiandien šalį kamuojančias problemas, nuo
besitraukiančių investicijų ir finansų rinkos nelikvidumo iki
neefektyvios mokesčių sistemos ir korupcijos, yra mažų mažiausia
nepagrįsta. Kai kurios problemos tiesiog per daug globalios, kitoms
ji neturės konstitucinių galių. Susižavėjimas Obama po truputį
slūgsta, bus įdomu stebėti, kaip keisis
visuomenės apklausų rezultatai praėjus šimtui dienų po
lietuviškųjų rinkimų.
Dar
didesnių klausimų sukelia užsienio politikos tema. Obamos
nepatyrimas šioje srityje buvo pagrindinis šio kandidato trūkumas,
tačiau opesnių problemų iškėlimas ir Joe Bideno paskyrimas šią
temą rinkiminės kampanijos metu visiškai nuslopino. Daugelis tikėjosi ilgalaikio JAV tarptautinės
politikos kurso pratęsimo, tačiau pirmosios savaitės tiesiog
šokiravo. Diplomatinis siaubas santykiuose su Didžiąja Britanija,
flirtavimas su Rusija ir strateginės partnerystės Rytų Europos
šalių išdavimas apstulbino visus be
išimties , net ir pačią
Rusiją.
Valdo
Adamkaus indėlis kuriant Lietuvos tarptautinės politikos gaires
buvo itin didelis. Aukojant kai kuriuos pragmatinius šalies
įvaizdžio aspektus, buvo nuosekliai plėtojami ryšiai su
demokratiniais judėjimas, Putino žodžiais tariant, „Rusijos
interesų zonoje“. Na, o kaip Grybauskatė? Mažų mažiausiai
neprognozuojama, o technokratiška šios vadovės prigimtis, ir KGB
šešėliai biografijoje stiprina jausmą, kad užsienio politika
gali tapti netgi labai nenuspėjama.
Tačiau
tai viena iš tų situacijų, kai iš tiesų nieko nebegalime
pakeisti, Grybauskatės konkurentai beviltiškai niekingi, ir net
katė maiše kur kas žavesnė už Mazūronį ant maišo…
Praėjo daugiau nei vieneri metai po paskutiniojo įrašo, tačiau noras rašyti neišnyko. Artimiausiu metu blogą galima bus pasiekti šiuo domenu: www.ignatavicius.eu, o aš jūsų teismui reguliariai stengsiuosi pateikti ekonominių ir politinių procesų analizes ir asmenines įžvalgas, tikiuosi ši, labiau koncentruota tematika blogą pavers įdomiu ne tik man pačiam (Lietuvoje ir taip per daug “blogas sau” formato dienoraščių), bet ir jums.